Mokslininkai neginčytinai įrodė, kad „gėjų geno“ nėra
Daugelis žmonių nežino, kad mokslininkai senai nustojo ieškoti vienintelio „gėjų geno”, kuris diktuoja seksualinę orientaciją, arba daugumą svarbių elgsenų. Šiandien netiriama ar egzistuoja genetinis komponentas įtakojantis žmogaus seksualinę orientaciją. Juo labiau netiriama ar toks „gėjaus genas” nustato, kam jaučiamas potraukis. Visgi žmonės dažnai mano, kad privalo būti mokslinis ir teigia, kad mokslas tai įrodė, tačiau taip nėra, tai netiesa. Kai LGBT ideologijai tarnaujantys mokslininkai bergždžiai bandydavo įrodinėti, kad netvarkingas lytinis potraukis tai pačiai lyčiai yra nulemtas genetikos, naujas mokslinis tyrimas įrodo, kad lytinį potraukį determinuojantys faktoriai žymiai sudėtingesni, nei ieškotas ir nerastas „gėjų genas“. Kadangi visi iki tol daryti moksliniai tyrimai nepatvirtino biologinės seksualinės orientacijos priežasties, tyrimų objektas pakito.
Genetika vaidina tik nežymų vaidmenį nustatant seksualinę orientaciją. Naujausio mokslinio genetikos ir tos pačios lyties asmenų seksualinio elgesio tyrimo rezultatai buvo paskelbti 2019 m. Tai didžiausias mokslinis tyrimas iš visų, ieškojusių genų ir seksualinės orientacijos ryšio.
Vienas iš autoritetingiausių ir žinomiausių pasaulio mokslo leidinių „Science“ 2019 m. rugpjūčio 30 dieną paskelbė straipsnį, pavadinimu „Didelio masto genomo tyrimai atskleidžia įžvalgas apie genetinę tos pačios lyties seksualinio elgesio architektūrą“ (angl. „Large-scale GWAS reveals insights into the genetic architecture of same-sex sexual behavior“), kuriame aprašomų tyrimų rezultatai neginčytinai įrodo, kad „homoseksualumo genas“ ar dar kitaip „gėjų genas“ realybėje neegzistuoja.
Science paskelbto straipsnio autoriais yra dvidešimt daktarų iš 21 mokslinės tyrimo įstaigos. Jie atliko 493 tūkst. genomų tyrimus dalyvių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Švedijos. Tyrėjai priėjo išvados, kad lytinė orientacija įtakojama didelio genų skaičiaus ir, greičiausiai, egzistuoja platesniame jų spektre, negu dviejų variantų rinkinys. Tai didžiausias mokslinis tyrimas iš visų, ieškojusių genų ir seksualinės orientacijos ryšio.
Interviu žurnalui „Life Science“ Andrea Ganna, Harvardo mokslininkas, kuravęs projektą, pažymėjo, kad jų tyrimų apimtis yra 100 kartų didesnė prieš tai skelbtų tyrimų. Ankstesni eksperimentai buvo per daug neskaitlingi, kad padaryti lemiamas išvadas.
Tarptautinės mokslininkų komandos, vadovaujamos genetiko Bendžamino Nylo, tyrimas parodė, kaip sunku genetiką susieti su homoseksualumu. Remdamiesi tyrimo rezultatais, mokslininkai nustatė, kad genetiniai veiksniai gali paaiškinti tik 8-25% viso homoseksualaus potraukio. Iš tiesų, jie nustatė tik penkis galimus DNR žymenis (ne penkis genus, o penkis žymenis). Ir tie penki žymenys galėtų paaiškinti tik mažiau nei 1% homoseksualaus potraukio Šis tyrimas buvo pakartotas ir patvirtintas.
Svarbu suprasti, kad genai pasireiškia labai skirtingais būdais. Pavyzdžiui, vienas stipriausių mokslininkų rastų sąryšių yra tarp homoseksualumo ir nuplikimo. Žinoma, kad nevisi gėjai yra pliki ir nevisi pliki vyrai gėjai. Genai tiesiog nėra tokie aiškūs, kaip kad daugelis mano. Iki šiol atlikti patikimi moksliniai tyrimai rodo, kad genetika paprasčiausiai nevaidina tokio reikšmingo vaidmens nustatant seksualinę žmogaus orientaciją, kaip dažnai teigiama.
Iš kitos pusės, mokslininkai tikrai pripažįsta aplinkos įtakas, varijuojančias nuo kūdikio hormonų pokyčių iki socialinės aplinkos vyresniame amžiuje. Taigi, net jei būtų tokie genetiniai komponentai, kurie įtakotų individo seksualinę orientaciją, jie tikrai nebūtų vieninteliai ir tiesioginiai veiksniai. Genetika neapsprendžia ar žmogus gėjus ar natūralas. Šį tyrimą atliekantys mokslininkai nustatė, kad net su visais žymenimis jie negali numatyti ar asmuo yra gėjus, biseksualas ar natūralas. Kitaip sakant – polinkis nėra lygus išankstinei nuostatai.
Kitais žodžiais, yra tikėtina, kad asmuo gims su polinkiu, bet tas polinkis nenulems jo gyvenimiškos patirties ir jo elgsenos. Iš tikrųjų duomenys rodo, kad seksualinė orientacija nėra tokia fiksuota, kaip dažnai teigia aktyvistai. Dr. Liza Daimon, save vadinanti Jutos universiteto feministe mokslininke ir lezbiete psichologe, pateikė išsamius tyrimus, rodančius, kad seksualinė orientacija yra besikeičianti, ypatingai tarp moterų. Jei ir genetika nežymiai įtakotų seksualinę orientaciją, ji nebūtinai būtų pastovi.
Šaltinis:
